Jei mano kelio atkarpas reikėtų pavadinti serialo epizodu, pavadinčiau jas taip.
 Buvau drėgmė – besiskverbianti į viską: namus, namų šonkaulius, vagotą močiutės odą, tylą tarp žodžių… į vyriško švarko atlapą, žmogaus akį, šuns kailį, pirties akmenį.
 Drėgmė – gyvastis, kuri smelkiasi. Versmė teka. Tas pats vanduo, bet misija visai kitokia.
Drėgmė pamaitina, pagydo, suvilgo sausros pravertas lūpas, atgaivina numintą samaną ir grakščiai nutūpia pievoje kaip rytmečio rasa. Ji smelkiasi į kasdienybę, tyliai apsigyvena kiekviename iš mūsų, kol virsta sūriu pelėsiu ant kasdienės duonos plutos.

Versmė juda pirmyn. Ji ieško krypties, gilina vagą ir atkakliai veržiasi į priekį.
Nors drėgmės žymuo – platesnis, versmė sukaupusi daugiau jėgos. Ji gali virsti upe, net kriokliu, randa savo žemumą, savo prasmę, savo šviesą. Drėgmė švelnina kančią ir kankinius guodžia, o versmė – teka toliau, gaivina pakelę, kol galiausiai įsilieja į jūrą. Drėgmė – artumas, jautrumas, gebėjimas būti visur vienu metu, po platų pasaulį pasklidusi moters kūno ir dvasios auka.
Versmė – vidinė kryptis, neišvengiama tėkmė, vandens jėga. Judėjimas, net jei teks palikti ištroškusius. Stipri, galinga, sunku ją sustabdyti, nebent užkluptų ilga sausra. Gamtos atmintis gyva mūsų kūnuose, todėl moteris amžiams veržiasi iš buities į kūrybą, iš vasarinės dulksnos rožių parke – į savo pačios gylį – į šaltį iš šilumos, į šilumą iš šalčio.
 Drėgmė virsta versme, jei tik vidiniam šaltiniui leisiu tekėti į begalinį, saulės apšviestą jūros paviršių. Noriu versti naują mažo gyvenimo bangą. Išberti gintarus krante.
Susiverti iš jų karolius.
Pasiversti. Išversti savo vardą į vandens kalbą.
Virsti versme.
Išties būti Upe.