Kartais irkluojam lūžusiu irklu ir patys to nepastebim.

Rytą, susitikusios kalnų terasoje, paskendusioje tirštuose įspūdžiuose, baltažiedės kvape, naujame, sename, išorėje, viduje, debesyse ir saulės spinduliuose, tą nepaprastą rytą, kai Loreta subūrė mus visas išjudėjimui, tiksliau vadinamai judesio terapijai…

Ir pasakė taip ramiai, dusliai, įtaigiai, lyg iš jūros gelmės.

– Judėkit užsimerkusios, lyg neturėtumėt ribų. Kaip jaučiat, kiek norisi, o muzika jums padės.

Panorau plaukti. Pradėjau. Mosikavau rankomis, piešiau ratus, raumenys įtampoje, aš užsimerkus, atrodė, kad pati savo branduolines galias peržengiau. Viena akimi vos pažvelgdama tai į slystantį viršugalviu dangų, į visas bangavimo apimtas moteris, tai į mano galybę laikančias pėdas. Oho, galvojau sau, kaip meistriškai nardom! Tikros vandeninės moterys. Ir sekundę praregiu atgal, į save. Toks praregėjimas man panašus į išplaukusį iš krūtinės, lyg atviro uosto, laivą, kuris netikėtai palieka mane ramybėje, kad galėčiau pamatyti iš šalies. Pačią save, žinoma. O jame sėdi žmogus, moteris (tai – aš, tikrai aš?) ir drąsiais gribšniais irkluoja, bet tik atsitraukus tolėliau pastebiu, kad kažkas ne taip. Mostai iš pažiūros platūs, bet petys giliai įtrauktas, beveik prirakintas prie kaklo, kad neužkabint šalia stovinčių, neužgauti kito žmogaus jūros, nekelt bangų, neįsiūbuoti kito laivo. Įkvepiu giliai, prasiplečiu ribas ir jau stebėdama, sąmoningai plaukiu vėl. Plačiai, užtikrintais judesiais, beveik be siūbavimo čiuožiu vandens paviršiumi. Greitai, nes stipriai ir užtikrintai.

Kartais irkluojam lūžusiu irklu ir patys to nepastebim.

Moterų stovykla “Vandeninės moterys” – tai patirtis, po kurios visos grįžtame šiek tiek kitokios, per gyvenimą plaukiame platesniais mostais, bet šiek tiek ramesnės, stipresnės ir būtinai stebinčios. Nes stebuklus patiria mokantys stebėti.