Tada trenkė žaibas iš giedro dangaus, tik ne metaforinis, o tikras. Tai priėmiau kaip kritiką mano atžvilgiu, nes besišnekučiuojant terasoje prie kavos, vos prieš sekundę buvau prasitarusi, kad motinystė yra labiau savaime suprantama rutina nei nuopelnas, privilegija ar herojiškas dabas. Žinoma, pasijutau griausmingai sudrausminta, bet aiškaus atsakymo neturėjau, ką visgi ne taip pasakiau. 

Praėjo gerokai laiko, kol šiandien, ant didelės parduotuvės slenksčio, kur stiklo žiotys beveik nesusičiaupdamos košė įeinančius ir išeinančius pakilius lankytojus, pamačiau vieną vyrą. Tokį įamžėjusį, tikrai nebe jaunuolį, sučiaupta šypsena, vos ištemptu į priekį žąsyčio kaklu, linksmą, kauštelėjusį, galbūt, dar nuo vakar. Su tulpių puokšte rankoje ir žibuoklėm žydinčia pamušta akim. 

Tas vaizdas kaip tik sutapo su atėjusiu galvon atsakymu. Arba atsakymas atėjo su tuo vaizdu, aš nežinau. Bet ir šiandien manau, kad ne, ne tapti motina sunkiausia. Ne nešioti, maitinti, naktimis slaugyti. Ne tobulėti drauge su augančiais vaikais, ne dosniai duoti…

Tiesiog būti mama. Būti ja, kai nebeprivalai. Būti mama, kai nebesi nieko prašoma arba nebegali nieko duoti. Būti mama be laiko rėmų, be pažadų, jau ir be atsakomybės už vaiko ateitį, jei reikia – kartais net be vilties pamatyti. Be tulpių.

Man mama yra Dievo duota moteris, kuri mane priima kaip nuolatinį gyvenimo pokytį. Visokį, visaip, visur. Ir vistiek tyliai, kantriai, neatlygintinai būna mano mama.

Ačiū, mama.