Sapnavau savo ribas. Panašias į pumpurą su daugybe aštrių chrizantemos žiedlapių. Ateina laikas, kai noriu jas praplėsti, išskleisti, atverti. Tik taip, iki pirštų galų išskėstom rankom, galiu auginti savo menamą saugią erdvę. Tai nieko neatima. Praturtina, išlaisvina ir sugrąžina mane į harmoningą kūrėjo būseną. Tuo tarpu skrybėlę kabinu ant padrėkusios koridoriaus sienos ir užsimerkiu, lyg pasaulio pavojai manęs išsižadėtų visam laikui. Tikro priėmimo nebūna, kol neatiduodi kažkam savo galvos.

O dar – saulė, ar pastebėjote tą saulę, kuri pradeda šviesti užmerkus akis? Nebepaleidžia suvokimas, kad ir tamsa yra saulė. Lyg našlės šydo plonybėje it miražas raibuliuojantis tikras gyvenimas. Tiek pat spalvotas, toks pat tirštas, kvapnus ir šviesus. Aš mokausi. Ir trokštu išmokyti vaikus net tamsoje pamatyti saulę pro užmerktas akis. Tikrai žinau, jei užgęstų saulė, pasitrauktų ir tamsa. Viena be kitos – niekaip.

Nėra spalvų be tuščios erdvės. Juodos be baltos. Šilumos be šalčio, dangaus be žemės. Vandens be sausros ir žudančio troškulio. Visko be nieko. Kartoju išmoktas pamokas ir man taip gera.

Mano dubuo toks pilnas. Už ką tiek daug? Ar visa tai dėl to, kad dar kartą patirčiau kokia esu besąlygiškai mylima? Esu dubuo, iš kurio drimba išbrinkę paelijos ryžiai. Jame čiurlena čiurlena neišsenkantys kalnų šaltiniai ir jaukiai susiglaudusios moterys. Las charlas. Vidudienį į mano atvertas ribas įmerkė kojas vaivorykštė, ją už liemens švelniai prilaikė Albaidos dangus. Lyg būtų negana, naktį įkrito žvaigždė su išpildytu noru ir saldžiam miegui tyliai įsliūkino katė.

Mano glėby gyvenimo dovanos, o aš dieviškam dosnume. Žinau, man niekas šiam gyvenime kaip reikiant nepriklauso, tačiau ryte aplanko noras už visa tai susimokėti į bokštą surimuotais blynais ir medumi paskrudusiomis eilėmis.

(Tekstai iš stovyklos „Vandeninės moterys„, ketvirtoji diena)