Įsivaizduokite savo prieškambaryje didelę spintą su daugybe skirtingų suknelių. Išeiginės, darbinės, ilgos, trumpos. Vienos kaip tik, kitos truputį išaugtos, bet vis dar mielos, jaukios, nes įprastos. Kad ir pablukusiais kraštais, bet išmylėtos. Būna ir tokių – kabo, kad kabėtų, bet kaskart pabandžius apsivilkt būna nesmagios, nors tu ką. Kitos retai dėvimos, beprotiškai gražios, todėl įkvepia svajoti. Tegu dar pabūna, o gal kada… Būna uniforminio tipo. Mažai manęs jose, bet, galbūt, reikia ir tokią turėti? Būna tokių išėjusių iš mados, atvirkščiai – ultramadingų. Ir nepavaldžių madai suknių būna, panašias kaip mama ir močiutė dėvėjo, tik detalės kitos. Dar būna tokių suknelių, kurios bet kokiai nuotaikai, tarsi prie kūno prilipusios. Ne svajonė, bet patogi, nevaržanti judesių… Todėl lyg ir puikiai?
Aš apie roles. Tik ne teatro artistės, o gyvenimo: dukros, sesers, kaimynės, draugės, mokytojos, guodėjos, žmonos, vakarėlio sielos, direktorės… Tarp rolių lengva pamesti tikrumą, grynumą, save. Autentišką aš. Nuogą, pažeidžiamą, bet kaip niekad stiprią. Nes stiprybė visų pirma širdyje, o ne suknelėj mano ir juolab ne šarvuos.
„Tikiu, jog visos moterys turi galią dulkėtą kasdienybę paversti įtraukiančiu nuotykiu, nuobodulį – praturtinančiu atradimu, o nesėkmę – naujo stebuklo pradžia.’ – Štai tokią savo pačios citatą radau buvusio tinklaraščio užrašuose. Klydau tuomet prieš septynerius metus galvodama, kad čia aš apie tas kitas moteris kalbu. Kad man šios pamokos praeityje. Ištiesų kalbėjau apie save, kuriai vėl ir vėl reikia šią tiesą įsisąmoninti, pakartoti kūnu ir dvasia, išjausti. Žinoma, palikus bent trumpam savo spintą su suknelėmis. Prabusti rytą, viską pamiršti, kad prisiminti savo pačios tapatybę. Neišsitaškyti dėl žiūrovų, dėl tų suknių, o pasisemti.
Todėl tokios patirtys, kurias sau dovanojame jaukiame moterų būryje mūsų stovyklose yra neįkainuojamos. Tokie atsiliepimai kokį gavome iš RASELĖS, kuri grįžo namo RASA – patys suprantat – suteikia mums su Loreta dar daugiau tikėjimo, kad savaitė toli nuo rutinos yra reikalinga daugybės moterų ir mūsų pačių augimui.
Pati iki galo dar nesu įsisąmoninus kodėl šias keliones vadiname stovykla Vandeninės moterys? Bet ir atsakymai atplauks. Su laiku, su naujomis unikaliomis patirtimis. Tam reikia jūsų noro įsilieti į gaivų, tyrą, šiltą, linksmą, gražų, kartais drumstą, jautrų ar net graudų, bet nepaprastai praturtinantį gyvenimo nuotykį.
,,S v e i k i, į stovyklą atvažiavau išsekusi fiziškai ir emociškai. Jaučiausi purvina, ištaškyta bala, tokį vardą ir pasirinkau. Pirmos dienos buvo viso susikaupusio krūvio atsikratymas, verkiau kalbėdama ir per šokio judesio terapijas. Refleksijos ir terapijos man padejo išsilieti. Pastaruoju metu verkimas buvo kažkur užstrigęs, o per praktikas viskas išlaisvėjo.
Prikaupiau jėgų ir tvirtumo tvarkytis su savo problemomis. Ir tik grįžusi namo supratau, kad bala praskaidrėjo ir joje pradėjo atsispindėt mieli man dalykai, giedras dangus, vandeninės moterys, širdis prisipildė meilės. ” RASA