Šiandien vėlyvi ilgi pusryčiai, mišios dvylika trisdešimt (jau girdžiu kviečiantį varpą), trečią nugaros masažas, aštuntą kaimynų vakarienė, tai matau, kad laiko kitkam nebelieka. Užimta labai. Nes dar reikia sutarkuoti citrinas, su šviežiu sūriu kondensuotą pieną išplakti pyragui pagal dar vieną, dabar jau Marijos receptą. Pasivaikščioti taku, kur Loreta medituos į alyvmedžius jaukiai įsitaisius. Pafilmuoti ją, na nes nesugalvojam kaip kitaip perteikti tą ramumą, gerumą, ką stovyklose veikiam, kur būnam, kiek stebuklų savyje galima atrasti vos erdvę pakeitus… Kad namo saulę parsivešti ir mylimiems pyragą citrinomis kvepiantį riekti ir dideliais gabalais dalinti. Tai taip ir gyvenu sulėtėjime, kai pavasarines vandenines stovyklautojas namo išleidom. Žinau, laikas namo ir man pyragus (obuolinius) kepti ir vietoj atvirlaiškių iš kaimo aikštės siųsti darbinius laiškus elektroniniu paštu. Na bet vistiek, taip norisi tais sulėtėjimo atradimais dalintis su kitomis moterimis, jau mačiusiomis eiles į vaikų darželį, žinančioms, ką reiškia maudytis duše per tris su puse minutės, nes už durų rėkiantis turtas ir sąrašas ilgiausias „atostoginių darbukų”. Su tomis moterimis, kurioms kartais atrodo, kad pasaulį laikantys drambliai joms ant nugaros stovi, kad viską reikia iki skrupulų suspėti, miegui pasiliekant keturias valandas ir krūvą pradėtų, bet taip ir nebaigtų knygų.

Balandį čia susitiksime akvarelės retrite su Jurga Sans grupe iš Lietuvos ir Anglijos. Rudenį vėl su Loreta Tiagun kviesime moteris į patyriminę stovyklą, tik dar margesnę, erdvesnę ir lėtesnę. Stovyklos programa dalinuos čia.